Apatija (rankos svoris)/Apathy (The Heaviness of My Hand)

Nesu mačius keliančios revolverį, užsimojusios
išdavystės antausiui. Nesu regėjus beriančios žemes
ant trimečio berniuko karsto, glamonėjančios nemylimą, rašančios
paskutinį laišką, laikančios kitą, išeinančio, ranką. Todėl, sako,
neturiu teisės šitiek sunkio sutelkti savo alkūnkauliuose ir
stipinkauliuose, neturiu, sako, teisės nejudinti riešakaulių.

Žinau, privalu judinti šitas rankas dėl tų, prikaustytų lovose,
išmuštų pigmentinėmis dėmėmis, viską praradusių,
dėl tų, kurių galūnes nunešė šrapneliai.

Išdrikus pro lovos kraštą, ant apspurusios paklodės, nepaisant
visų pabarimų, įtikinėjimų, ultimatumų, negaliu paglostyti savo vaiko galvos –
ranka apsunksta, nes, man regis, vos paliesiu – ant jo irgi ims byrėti žemės.

Kariauju įvairiais juodo pavidalais, kraujui nesutenkant į dešimt mažų pirštelių,
bet jei pašauks, jei vėl reikės susikibti keliui, pažadu Tau savo ranką, pasauli,
trumpam atokvėpiui nuo nežemiško sunkio.

Translation to English by Rimas Užgiris:

I’ve never seen a hand raising a revolver, or one cocked to slap

a face in betrayal. I’ve never seen one scattering soil over the grave

of a three-year-old, or caressing someone unloved, I haven’t seen

one writing a last latter, or holding another, departing hand. So, they say,

I don’t have the right to gather such weight in my ulnar and radial bones.

They say, I don’t have the right to consider my carpal bones unmovable.

I know I must move these hands for the sake of those stuck in their beds,

breaking out in pigmental blemishes, having lost everything,

or for those who lost their limbs to shrapnel.
Splayed over the edge of the bed, on a frayed

bedspread, despite my self-scoldings, arguments, ultimatums,

I can’t even caress my child’s head – my hand hangs heavy, for, it seems,

as soon as I touch it, that same earth will fall on him as well. I struggle

with myriad black forms, blood that won’t flow into ten little fingers,

but if I am called, if I need once more to hold on for the road, I promise

my hand to you, world, a brief respite from this unearthly weight.